Graikinių riešutų priežiūra ir genėjimas

Graikinį riešutą dauginti galima įvairiais būdais, tačiau geriausia iš jų žiemai sėti sėklą stacionarioje vietoje. Todėl šis augalas gana greitai pateks į vaisių procesą. Sėjai būtina pasirinkti šalčiui atsparią veislę, kurios vaisiai lengvai atskiriami nuo branduolio. Tuo pat metu laukiami riešutai, paimti tiesiai iš šakų, besitęsiančių nuo medžio bukas kampu. Pagal statistinius duomenis galima pastebėti, kad daigai, gauti iš riešutų, augančių šakose, išsišakojančiose smailiu kampu, pasižymi daug mažesniu žiemos atsparumu ir derlingumu.

Kitas ne mažiau svarbus veisimo būdas - graikinių riešutų genėjimas - atliekamas rugpjūčio pabaigoje. Yra žinoma, kad vėlesniais metais jaunų medžių ataugos yra gana pažeidžiamos šalčio padarinių. Todėl rugpjūčio pabaigoje juos reikia sumažinti trečdaliu. Iki to laiko nugenėta šaka deda vaisių pumpurus, o iki žiemos pastaruosius galima priskirti ligifikuotiems. Nenupjauta jauna šaka palaipsniui užšąla ir sugeba sunaikinti visą medį.

Jei daigelis lieka neapipjaustytas, jo viršuje iš netoliese esančių pumpurų išdygs gana aštrių kampų ūgliai. Pastarųjų nereikėtų palikti riešutmedžio šakų griaučių pavidalu.

Pagal patobulintą pakopos sistemą graikinių riešutų genėjimas reiškia, kad yra trys šakos, kurių intervalas yra nuo 10 iki 15 cm.

Modifikuota lyderio karūna turėtų būti suformuota iš 5 nuosekliai išdėstytų skeleto šakų, kurių atstumas yra nuo 50 iki 60 m.

Taurės formos karūna paprastai formuojama tokio paties aukščio kaip ir kiti tipai. O griaučių šakų skaičius ribojamas iki 3-4.