Vilkdalgių žiedai ir jų auginimas be kenkėjų
Šis daugiametis augalas yra beveik bet kuriame sodo plote. Kodėl gi ne? Be įprastos mėlynos-violetinės spalvos, šios gėlės džiugina ir daugeliu kitų atspalvių. Yra tokių vilkdalgių gerbėjų, kad jie jas pasodina išskirtinai ant savo gėlynų, susidaro įvairių spalvų kompozicijų. Tokios gėlių lovos atrodo harmoningai, ryškiai ir įspūdingai. Yra iš ko rinktis, nes yra apie aštuoni šimtai vilkdalgių rūšių!
Antras jų adreso pliusas yra lengva priežiūra. Laiką laistyti, ravėti, purenti dirvą ir tręšti nebus sunku. Jei mėgstate vilkdalgių gėles ir jų auginimas jums nėra problema, tuomet tinkamai jomis rūpinatės. Tačiau net ir patyręs augintojas vieną dieną gali sutrikti dėl kai kurių skausmingų šių gėlių simptomų. Aprašysiu keletą tipiškų problemų.
- Vilkdalgiai išaugina daug pumpurų, tačiau spalva yra tik maža jų dalis, o likusieji, atrodo, sušlapsta ir supūva. Pažvelgus į pažeistą pumpurą, ten galima rasti rainelės musės lervas. Sugedusius pumpurus reikia sunaikinti, augalą purkšti insekticidu. Taip pat būtina purkšti pavasarį prieš formuojantis pumpurams, nes ši musė puikiai toleruoja žiemojimą.
- Lapai ir krūmas išdžiūsta. Pirmiausia iškaskite vieną krūmą, atidžiai jį ištirkite. Tikėtina, kad šaknis veikia minkštas puvinys. Pašalinkite užkrėstas dalis, pabarstykite pelenais ir po poros dienų vėl pasodinkite.
- Rainelės krūmas gerai auga, bet neaugina pumpurų ir nežydi. Galbūt jam trūksta saulės. Transplantacija padės.
- Išilgai lapų atsirado pailgos rusvos dėmės tamsesniais kraštais. Priežastis yra heterosporiozė. Siekiant išvengti šios ligos pavasarį, krūmai purškiami kalcio tirpalu: kalcio nitratu arba kalcio chloridu.
Kai vilkdalgių gėlės tave džiugina kiekvienais metais ir jų auginimas nėra vargas, tai tikrai džiugina. Bet kai pavyksta išsaugoti sergančią augalą ir užkirsti kelią kitiems užsikrėsti, tai dvigubas džiaugsmas.